Persų ka­tės -  ilgaplaukės katės, tu­rin­čios dau­gy­bę spal­vi­nių va­rian­tų. Eu­ro­po­je per­sų ka­tės au­gi­na­mos nuo XVI am­žiaus. Ma­no­ma, kad šiuo­lai­ki­nių Eu­ro­pos per­sų pro­tė­viais ga­lė­jo bū­ti pu­sil­gio plau­ko tur­kiš­kos an­go­ros, tiks­liau, An­ka­ros ka­tės, ku­rios dėl il­ga­lai­kės se­lek­ci­jos įga­vo vi­sai ki­tą iš­vaiz­dą. Iš Ma­žo­sios Azi­jos re­gio­no (Ira­no, Ira­ko, Tur­ki­jos) ki­lo ne­ma­žai pu­sil­gio plau­ko ka­čių – Tur­ki­jos ra­nai, mi­nė­to­sios an­go­ros ar­ba An­ka­ros ka­tės ir ki­tos

Di­džia­gal­viai, trum­pa­no­siai per­sai sa­vo iš­vaiz­da ge­ro­kai pri­me­na Ti­be­to ir Pe­ki­no rū­mų šu­niu­kus (pe­ki­ne­sus), bet nė­ra jo­kių is­to­ri­jos fak­tų, lei­džian­čių pa­grįs­ti ar­ba pa­neig­ti kinų per­sų kil­mės va­rian­tą.

Kaip ten be­bū­tų, per­si­škos ka­tės vi­sa­da bu­vo pri­ve­li­gi­juo­ti gy­vū­nai – aris­tok­ra­tų žais­lai. Dėl at­si­tik­ti­nės mu­ta­ci­jos per­sų po­vil­nė pa­si­kei­tė vie­to­mis su pa­grin­di­niu kai­lio plau­ku, at­si­ra­do va­di­na­ma­sis „sto­pas“ – bū­din­gas no­sies įlin­ki­mas; su­trum­pė­jo ir pa­pla­tė­jo snu­kis. Dėl šių de­for­ma­ci­jų su­siau­rė­jo no­sies ert­mės ir aša­rų ka­na­lai – to­dėl per­sų aša­ros upe­liais bė­ga per vi­są snu­kį, ap­sun­kin­da­mos ir be to su­dė­tin­gą gy­vū­no prie­žiū­rą. FI­Fe stan­dar­tas ir ki­ti do­ku­men­tai griež­tai pa­brė­žia, jog per­sų ka­tė tu­ri bū­ti be pa­vel­di­mų li­gų ir be de­for­muo­tų aša­rų la­ta­kų.

Per­sų veis­lės ka­tėms bū­din­gas ma­sy­vus kū­nas, ap­va­li ir pla­ti gal­va, trum­pas, sto­ras kak­las, trum­pa pla­ti no­sy­tė, stam­bus smak­ras, ma­žos ir ap­va­lios au­sy­tės (tarp jų di­de­lis tar­pas), iš­ki­li kak­ta. Akys di­de­lės, ap­skri­tos, ryš­kias­pal­vės, bliz­gan­čios. Ga­lū­nės pa­ly­gin­ti trum­pos, sto­ros, il­gų plau­kų kuokš­te­liai, ky­šan­tys iš tar­pu­pirš­čių, puo­šia pė­du­tes. Uo­de­ga ga­na trum­pa, vos sie­kia že­mę, ga­las bu­kas, la­bai plau­kuo­ta. Plau­kas il­gas, minkš­tas, lyg šil­ki­nis, tan­kus, ne­pri­glu­dęs prie kū­no, ant kak­lo su­da­ro „apy­kak­lę“. Plau­ko il­gis ga­li bū­ti net 12 cm.

Vi­sos stan­dar­tą ati­tin­kan­čios kai­lio spal­vos yra vie­no­dai ver­tin­gos. Akių spal­va pri­klau­so nuo kai­lio spal­vos. Daž­niau­sia – oran­ži­nė, va­rio, gin­ta­ro. Si­dab­ras­pal­vių ir auk­sas­pal­vių „per­sių“ akys daž­niau­siai – ža­lios sma­rag­do spal­vos. Mė­ly­nas akis daž­niau­siai tu­ri bal­tos ka­tės, „van“ ir ka­tės su spal­vo­to­mis žy­mė­mis (co­lour–­point). Bal­tos ka­tės taip pat ga­li tu­rė­ti skir­tin­gas akis – vie­ną mė­ly­ną, ki­tą rus­vą ar oran­ži­nę. Iš au­sų ky­šo il­gų plau­kų kuokš­te­liai.

Viens­pal­vės per­sų ka­tės. Tai bal­tos, juo­dos, mė­ly­nos, rau­do­nos, kre­mi­nės, šo­ko­la­do ir le­li­ji­nės spal­vos ka­tės. Viens­pal­vių ka­čių kai­lis tu­ri bū­ti vi­sas vie­no to­no.

Juo­da per­sų ka­tė – vie­na se­niau­sių. Akys va­rio, tam­sios oran­ži­nės spal­vos, be ža­lio ap­va­do. Juo­da kai­lio spal­va pil­nai su­si­for­muo­ja maždaug iki 1,5 me­tų am­žiaus. Jau­nes­nių ka­čių kai­lis ga­li bū­ti rus­vo at­spalvio, tu­rė­ti rai­nu­mo žy­mių, ku­rios vė­liau iš­nyks­ta.

Bal­tų per­sų ka­čių kai­lis tu­ri bū­ti vi­siš­kai bal­tas, be jo­kių at­spal­vių, be dė­me­lių. Bal­tos ka­tės akys ga­li bū­ti mė­ly­nos, oran­ži­nės. Bū­na ka­čių ir su skir­tin­go­mis aki­mis – vie­na mė­ly­na, ki­ta – oran­ži­nė ar va­rio spal­vos. Su bal­tos spal­vos ge­nu yra pa­vel­di­mas po­lin­kis į kur­tu­mą, ypa­tin­gai mė­ly­na­kėms ka­tėms. Ka­tė ga­li bū­ti kur­čia vie­na ar abiem au­si­mis. Gy­vū­nas pri­si­tai­ko prie šio de­fek­to, ta­čiau to­kia ka­tė sau­giai ga­li gy­ven­ti tik kam­ba­ry­je. Veis­ti kur­čias ka­tes ne­lei­džia­ma, o pa­ro­do­je kur­čios ka­tės ne­ver­ti­na­mos (dis­kva­li­fi­kuo­ja­mos).

Nuo se­no po­pu­lia­riau­sios mels­vos per­sų ka­tės. Jų kai­liu­kas ga­li bū­ti įvai­raus at­spal­vio – nuo švie­siai pil­ko iki tam­siai pil­ko. Ta­čiau bet ku­ris to­nas tu­ri bū­ti gry­nas – be bal­tų plau­ke­lių, dė­mių. Akys oran­ži­nės, tam­sios va­rio spal­vos, be ža­lio ap­va­do ar taš­ke­lių.

Gražios, ele­gan­tiškos rau­do­nos per­sų ka­tės. Kai­lis ryš­kiai raus­vas, be tig­ro kai­lio pie­ši­nio ir be dė­mių. Au­sy­se – gra­žūs il­gų plau­kų „še­pe­tė­liai“. Akys – va­rio spal­vos.

Kre­mi­nė spal­va – tai „at­skies­ta“ rau­do­na spal­va. Ji at­si­ra­do kryž­mi­nant įvai­rių spal­vų ka­tes su mė­ly­no­mis per­sų ka­tė­mis. Šo­ko­la­di­nė ir le­li­ji­nė – taip pat „iš­ves­ti­nės“ spal­vos, gau­tos kryž­mi­nant įvai­rių spal­vų ka­tes.

Si­dab­ras­pal­vės ir auk­sas­pal­vės per­sų veis­lės ka­tės. Dū­mo at­spal­vio (duls­vos) per­sų ka­tės. Dū­mo at­spal­vio ka­tė ne­pa­pras­tai gra­ži. Tą gro­žį le­mia kai­lio at­spal­vio kon­tras­tas. Dū­mo at­spal­vio ka­tės plau­kas yra ne­to­ly­gaus spal­vi­ni­mo. Treč­da­lis plau­ko prie odos yra balkš­vas, švie­sus, o du treč­da­liai (ar­ba bent pu­sė plau­ko)– ryš­kios spal­vos. Ka­tės kai­lio spal­va la­biau­siai iš­ryš­kė­ja ant nu­ga­ros, gal­vos, ga­lū­nių, o švie­sus to­nas vy­rau­ja ant „apy­kak­lės“, le­te­nė­lių ir au­sų „še­pe­tė­lių“. Au­sis den­gia veš­lūs plau­kai.

Akys di­de­lės, ap­skri­tos, pla­čiai at­merk­tos, oran­ži­nės ar­ba va­rio spal­vos.

Dū­mo at­spal­vio ka­čių bū­na įvai­rių spal­vų: mels­vų, raus­vų, šo­ko­la­do, le­li­ji­nės, kre­mi­nės spal­vos ir ki­to­kių.

Si­dab­ras­pal­vės ir auk­sas­pal­vės „su še­šė­liu“ per­sų ka­tės. Kaip ir dū­mo at­spal­vio ka­čių at­ve­ju, vis­ką le­mia plau­ko spal­vi­ni­mas. Šiuo at­ve­ju pilkš­vos (si­dab­ras­pal­vės ka­tės at­ve­ju) ar bal­tos (auk­sas­pal­vės) spal­vos yra du treč­da­liai plau­ko, o vie­nas treč­da­lis – ryš­kios spal­vos.

Si­dab­ras­pal­vės ir auk­sas­pal­vės „su šy­du“ per­sų ka­tės. Šiuo at­ve­ju plau­kas yra pilkš­vas ar bal­tas, ir tik jo vir­šū­nė­lė yra spal­vo­ta. At­ro­do, lyg švie­siai ka­tei bū­tų už­dė­tas šy­das.

Rai­nos per­sų veis­lės ka­tės.   Rai­nos ga­li bū­ti vi­sų pri­pa­žin­tų spal­vų per­sų ka­tės, tiek viens­pal­vės, tiek si­dab­ras­pal­vės bei auk­sas­pal­vės, tiek dvi­spal­vės. Rai­nu­mas ga­li bū­ti mar­mu­ro pie­ši­nio, tig­ri­nis, taškuo­tas.

Vėž­lio kiau­to pie­ši­nio per­sų ka­tės. Plau­kų spal­va – juo­da ir raus­va, šo­ko­la­di­nė ir raus­va, mels­va ir kre­mi­nė ar­ba le­li­ji­nė ir kre­mi­nė. Šios spal­vos įvai­riai pa­si­skirs­tę vi­sa­me kai­ly­je, su­da­ry­da­mos ryš­kių kon­tū­rų dė­mes, taip pat ir ant snu­ku­čio.

Vėž­lio kiau­to pie­ši­nio ka­tė „su šy­du“ – mu­ta­ci­jos bū­du iš­ves­ta per­sų ka­čių veis­lė. Po­plau­kis, „apy­kak­lė“ ir au­sų „še­pe­tė­liai“ si­dab­riš­kai bal­tos spal­vos. Aš­tun­ta­da­lis šių ka­čių pa­grin­di­nio plau­ko il­gio yra tam­sus. Juo­dos ir raus­vos (tam­sios ir švie­sios) dė­mės tai­syk­lin­gai iš­si­dės­čiu­sios po vi­są kū­ną. Kol gy­vū­nas ra­miai tu­pi ar gu­li, at­ro­do, kad tai pa­pras­ta vėž­lio kiau­to pie­ši­nio per­sų ka­tė, bet jam ju­dant pui­kiai ma­ty­ti si­dab­riš­kai bal­tas po­plau­kis.

Dvi­spal­vės per­sų ka­tės. Kai­lio spal­vos sa­vi­tu­mą le­mia įvai­rių at­spal­vių ir to­nų kom­bi­na­ci­jos su bal­ta spal­va. Dė­mės tu­ri bū­ti gry­no to­no ir aiš­kių kon­tū­rų. Spal­vo­ta da­lis ga­li už­im­ti ne dau­giau kaip du treč­da­lius, o bal­ta – ne dau­giau kaip pu­sę vi­so kai­liu­ko pa­vir­šiaus. Spal­vo­tos dė­mės ga­li bū­ti ir rai­nos.

Kai bal­ta spal­va už­ima dau­giau kaip pu­sę kai­liu­ko plo­to ar yra vos ke­lios spal­vo­tos dė­mės, ka­tės va­di­na­mos „ar­le­ki­no“ per­sų ka­tė­mis ar „van“ per­sų ka­tė­mis. Spal­vo­tos dė­mės ga­li tu­rė­ti dū­mi­nį ar­ba si­dab­ri­nį po­plau­kį. To­kios ka­tės va­di­na­mos dū­mi­nė­mis dvi­spal­vė­mis.

Per­sų ka­tės su spal­vo­to­mis žy­mė­mis. Veis­lė iš­ves­ta Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se, miš­ri­nant viens­pal­ves per­sų ir Siamo ka­tes. Šių „per­sių“ ski­ria­ma­sis po­žy­mis – spe­ci­fi­nės žy­mės ant au­sy­čių, snu­ku­čio, le­te­nė­lių, uo­de­gos, pa­vel­dė­tos iš Siamo ka­čių. Nuo­sta­biau­sia tai, kad ka­tės mė­ly­nos, kaip Siamo ka­čių, akys. Šios ka­tės kar­tais va­di­na­mos Hi­ma­la­jų ar­ba „Co­lour­point“ veis­lės ka­tė­mis.

   www.vetinfo.lt