Dažniau ši liga nustatoma patinams (76 % lyginant su katėmis (24 %)), ypatingą rizikos grupę sudaro kastruoti katinai. Pastebėta, kad kai kurios kačių veislės labiau linkusios sirgti akmenlige – dažniausiai ji nustatoma persų, Himalajų arba Burmos veislių katėms. Tuo tarpu Siamo katės šia liga beveik neserga. Svarbus ir gyvūno amžius – dažniausiai akmenys aptinkami 2–10 metų amžiaus katėms, tačiau yra atvejų, kai akmenys buvo susiformavę 1 mėn. amžiaus kačiukui arba netgi 20 metų amžiaus katei. Nors akmenys pasitaiko tiek katėms, tiek katinams, šlapimo takai dėl šios priežasties dažniau užsikemša katinams, nes jų šlapimo takai yra ilgesni ir yra daugiau vietos akmenims užstrigti.

Keletas priežasčių, kodėl susergama akmenlige:

1. padidėjęs mineralinių medžiagų kiekis šlapime;
2. šlapimo rūgštingumas;
3. paveldimumas, veislė, amžius;
4. gyvūno ėdesys: didelis kai kurių mineralinių medžiagų kiekis racione (pvz., magnio, fosforo, kartais ir kalcio);
5. šėrimas žmogaus maisto likučiais, pernelyg vienodas nesubalansuotas maistas (pvz., vien tik marketinis maistas ar vien tik mėsa);
6. antsvoris ir per mažas judėjimas;
7. gyvenimas namie ir neišėjimas į lauką, nes tingūs gyvūnai rečiau eina į savo tualetą, rečiau šlapinasi, o šlapimui užsilaikant pūslėje jame esančios mineralinės medžiagos bei druskos nusėda dugne, sulimpa su gleivėmis ir pradeda formuotis akmenys.

Šlapimo pūslės akmenis galima aptikti rentgeno arba echoskopo pagalba. Tačiau šiais tyrimais negalima nustatyti akmenų tipo, nes norint tinkamai gydyti, reikia žinoti, nuo ko, kad išvengti tolimesnio ligos pasikartojimo ir greičiau išgydyti katę.

Yra du akmenligės tipai:

• Struvitinius akmenis galima ištirpinti gydomuoju ėdesiu, kurį rekomenduoja veterinarijos gydytojas, katę šeriant vien tik juo kažkur 4 mėn. ar netgi ilgiau. Tačiau neverta atsipalaiduoti, nes šiuo laikotarpiu ligos požymiai gali imti ir atsinaujinti.
• nuo kalcio oksalatų atsiradusius akmenis ištirpinti vaistais nepavyks ir pacientui gali prireikti chirurgo pagalbos, kad mechaniškai pašalinti tokius akmenis.

Kačių organizme šlapimo akmenys (urolitai) gali būti ir be jokių klinikinių simptomų, tačiau gan dažnai dėl jų atsiradimo pasireiškia hematurija (kraujas šlapime), polakurija (padažnėjęs šlapinimasis) ir dizurija (pasunkėjęs šlapinimasis). Nemažai kačių pradeda šlapintis ne savo dėžutėje, o kitur – ant vonios grindų, virtuvėje, koridoriuje. Kai kada urolitai gali dalinai arba visiškai užkimšti šlapimtakį (vamzdelį, kuriuo šlapimas pasišalina iš šlapimo pūslės į išorę), tuomet šlapimo išsiskiria mažai arba neišsiskiria visai. Šlapimtakio užsikimšimas – tai kritinė būklė katei, jį visuomet lydi stiprus skausmas ir pavojus gyvybei. Šeimininkas turėtų atkreipti dėmesį į dažnesnį katės bėgimą į tualetą, stanginimąsi ir jokiu būdu nesumaišyti to su vidurių užkietėjimu.

Ligos požymiai.

1.    Gyvūnas tampa neramus ir dirglus;
2.    jis dažnai bėga šlapintis, dažniausiai nesėkmingai – išsiskiria mažai šlapimo arba visai nieko. Kai kada tai galima sumaišyti su vidurių užkietėjimu;
3.    katinas gali pradėti šlapintis neįprastose vietose;
4.    šlapimas būna raudonas – dėl smėlio ar akmenų slinkimo šlapimo takais nubrozdinama gleivinė ir atsiranda kraujo;
5.    katinas dažnai laižo savo lyties organus;
6.    šlapinimasis būna skausmingas ir sukelia kančias, todėl jį dažnai lydi gailus miauksėjimas ar net rėkimas;
7.    šlapimui besikaupiant pūslėje padidėja pilvas, jis tampa kietas ir skausmingas.

Pastebėjus tokius požymius, laukti ir tikėtis stebuklo nebegalima, katiną būtina kuo greičiau vežti pas veterinarą, nes kuo ilgiau užtruksite, tuo sunkesnės komplikacijos gali grėsti Jūsų augintiniui.

Šlapimo takų užsikimšimo pasekmės.

1.    Iš organizmo nepasišalinantis šlapimas pradeda kauptis kraujyje (uremija), jame daugėja medžiagų apykaitos atliekų ir gyvūnas po truputį apsinuodija, tampa apatiškas, vemia, iš burnos smirda šlapimu,
2.    persipildžiusi šlapimo pūslė gali plyšti,
3.    sutrinka inkstų funkcija, nes jie nebegali normaliai dirbti ir pasekmės gali būti negrįžtamos,
4.    gali sumažėti šlapimo pūslės raumenų tonusas,
5.    gyvūnas gali gaišti.

Gydymas.

Urolitų gydymas ir profilaktika priklauso nuo akmenų tipo ir paciento būklės. Prieš važiuojant pas veterinarą būtų gerai žinoti, ar katinas nors kiek šlapinasi, ar dėžutėje nepadaro nieko. Jei įmanoma, būtų gerai surinkti nors kiek šlapimo tyrimui. Tam tikslui katės kraiką dėžutėje galima pakeisti kokia nors drėgmės negeriančia medžiaga.
Jei šlapimtakis užsikimšęs dalinai arba visiškai, būtina kamštį nedelsiant pašalinti. Persipildžius šlapimo pūslei veterinarijos gydykloje katinas anestezuojamas ir neleidžiantis šlapimui pratekėti darinys švelniai pašalinamas plaunant šlapimtakį (kateterizuojant), po to kateteris kartais gali būti paliekamas šlapimo pūslėje vėlesniems praplovimams. Sunkiais atvejais, kai kateterizuoti nepavyksta (akmenys per dideli, per smarkiai užspaustas šlapimtakis), gali prisireikti ir chirurgo pagalbos. Katinas taip pat gydomas skysčiais (lašelinėmis arba girdant per prievartą). Pravartu atlikti kraujo ir šlapimo tyrimus, kad nustatyti paciento būklę ir numatyti reikalingą gydymą. Stabilizavus katės būklę, reikia atlikti tolimesnius tyrimus, kad įsitikinti, ar akmenys nesiformuoja iš naujo.
Jei liga kartojasi, veterinarijos gydytojas gali pasiūlyti šlapimtakio praplatinimo operaciją, kurios metu šlapimtakio pabaiga dirbtinai praplatinama, kad besiformuojantys šlapimo pūslės akmenys daugiau nebeužstrigtų ir laisvai pasišalintų su šlapimu.

Prognozė.

Patirtis rodo, kad jei jau gyvūnui tokios problemos pasireiškė, jos yra linkusios kartotis. Todėl katės savininkas turėtų žinoti šią problemą ir kreiptis į veterinarijos gydytoją nedelsiant, vos tik pastebėjęs šios ligos simptomus.

Galimos komplikacijos.

1.    Šlapimtakius užkemšantys dariniai (akmenys) gali formuotis pakartotinai,
2.    gali susilpnėti arba pranykti šlapimo pūslės raumenų tonusas (katinas tuomet šlapinasi nevalingai, negali sulaikyti šlapimo),
3.    gali prasidėti inkstų degeneracija ir šlapimo pūslės infekcinės ligos, dėl kurių katiną gali tekti eutanazuoti.

Gydymas ir pagalba namuose.

Kasdien reikia apžiūrėti katės dėžutę, kad pastebėti, jei ji nustos šlapintis. Laikant kelias kates, sergančią reikėtų atskirti, kad matyti būtent jos šlapinimosi dažnumą ir kiekį. Jokiu būdu nepalikti katės be priežiūros ilgesniam laikui. Jei jau tenka išvažiuoti, prižiūrinčiam žmogui būtinai reikia papasakoti apie problemą ir jos sprendimą. Nepamirškite, kad stresas (pvz., dėl šeimininko išvykimo) taip pat turi nemažai įtakos šlapimkanalio užsikimšimui.

Katės tualetas turi būti švarus, todėl kasdien jį valykite, nes kitaip švaruolės katės bus priverstos užlaikyti šlapinimąsi.

Svarbu, kad katė gertų daug vandens (pirmiausiai dėl to, kad kuo daugiau vandens ir mažiau mineralinių medžiagų šlapime, tuo greičiau akmenys tirpsta, o antra – gerdamas daugiau vandens gyvūnas dažniau šlapinasi ir taip greičiau pasišalina smėlis) – tam netgi galima kelis kartus per dieną ant liežuvio užberti kelis grūdelius druskos, kad sukelti troškulį ir katė būtų priversta lakti vandenį. Kitas būdas – galima šaldiklyje užsišaldyti žuvies arba jautienos sultinio ledukų ir vėliau po vieną ar kelis juos įmesti į katės vandens dubenėlį – toks „pagardintas“ vanduo geriamas daug mieliau. Kai kurie veterinarai rekomenduoja tokiais atvejais girdyti distiliuotą vandenį, nes jame nėra jokių mineralinių medžiagų. Taip pat svarbu vandenį dažnai keisti, nes katės – išrankūs gyvūnai ir užsistovėjusi vandenį jos paprasčiausiai ignoruoja.

Stenkitės neperšerti katės, kad ji nepriaugtų svorio ir prižiūrėkite, kad ji pakankamai judėtų.

Antibiotikus reikia naudoti tik tais atvejais, jei kartu su akmenimis yra nustatomos ir bakterijos (tai būna retai) arba jei pacientas buvo kateterizuotas (norint išvengti infekcijos).

Šlapimą rūgštinančias medžiagas naudoti galima tik jei katė nešeriama specialiu gydomuoju maistu.

Gali prireikti spazmus malšinančių vaistų, kad atpalaiduoti šlapimtakio raumenis ir sumažinti šlapinimosi skausmus.

Nustačius struvitinius akmenis, kasdienė katės ėdesio norma urėtų būti padalinta į 2–3 lygias dalis, nes šlapimo rūgštingumas didėja paėdus: kuo daugiau maisto suėdama, tuo šlapimas tampa rūgštingesnis. Todėl dažnesnis šėrimas mažesnėmis porcijomis neleidžia šlapimui šarmėti ir mažina struvitinių akmenų formavimąsi. Vitaminas C gerina šarmų ir rūgščių pusiausvyrą organizme ir saugo nuo struvitinių šlapimo pūslės akmenų bei tirpdo juos. Rekomenduotina duoti natūralų vitaminą C arba kalcio askorbatą. Tačiau taip negalima šerti, jei katei buvo nustatyti oksalatiniai akmenys.

Patartina pasirinkti ėdesį, kuriame yra mažai mineralinių medžiagų arba netgi šerti katę specialiu gydomuoju ėdesiu, kurį rekomenduoja gydantis veterinaras. Labiau tinka konservai, nes juose yra daugiau vandens, nei sausame maiste.

Prisiminkite, kad Jūsų katei paskirta gydomoji dieta yra svarbi ir turi būti šeriama pagal nurodymus. Negalima duoti jokio papildomo maisto nepasitarus su veterinarijos gydytoju.

Sirgusioms akmenlige katėms ši problema visuomet gali pasikartoti. Tačiau tiek struvitų, tiek kalcio oksalatų galima išvengti tinkamai šeriant gyvūną. Būtina pastebėti, kad apsisaugoti nuo skirtingų akmenų tipų būtina visiškai skirtinga profilaktika. Struvitus tirpdančios dietos paprastai rūgština šlapimą, tuo tarpu saugančios nuo kalcio oksalatų – atvirkščiai, šlapimą šarmina. Kiekvienam akmenų tipui gydyti yra sukurti specialūs gydomieji ėdesiai, kurių galima įsigyti veterinarijos gydyklose.