Vakcinacija. Kates, kaip ir šunis, skiepyti būtina, nes jos taip pat serga infekcinėmis ligomis. Infekcines ligas sukelia virusai, o virusą į namus gali  parnešti kitos katės, kiti gyvūnai arba pats šeimininkas.
Visos suaugę katės turi būti vakcinuojamos vieną kartą per metus. Tinkamą vakciną visada parinks veterinarijos gydytojas. Vakcinuojami tik sveiki, dehelmintizuoti ( gavę vaistų nuo kirminų ) gyvūnai.
Maži kačiukai vakcinuojami du kartus: 9 ir 12 savaičių amžiaus.
Svarbu žinoti, kad nevakcinuotų du kartus kačiukų NEGALIMA vesti į lauką. Kadangi jie dar neturi pakankamo atsparumo virusinėms ligoms ir gali lengvai jomis užsikrėsti. Tam netgi nėra būtinas tiesioginis kontaktas su kitais gyvūnais. Užteks to, kad mažylis pasivaikščios ten, kur prieš kurį laiką praėjo sergantis gyvūnas.
Dehelmintizacija. Suaugusios katės turi gauti vaistus nuo kirminų 4 kartus per metus. Tai reiškia - kas tris mėnėsius. Mažyliai kačiukai pirmą kartą dehelmintizuojami 6 savaičių amžiaus. Dėl tolimesnių jauniklių dehelmintizacijų reikėtų pasitarti su savo veterinarijos gydytoju kiekvienu atveju individualiai.
Svarbu žinoti, kad suaugę gyvūnai, turintys žarnyno parazitų, dažniausiai atrodo visiškai kliniškai sveiki. Tačiau su išmatomis jie platina mikroskopinius helmintų kiaušinėlius, kurių dauguma yra pavojingi ir žmogui, o ypač - vaikams. Todėl - laiku dehelminizuodami savo augintinius, Jūs apsaugosite ne tik jų, bet ir savo bei savo vaikų sveikatą.

Katei įkando, ką daryti? Katės ypač dažnai susikandžioja pavasarį, kadangi prasideda jų poravimosi sezonas. Katinai kovoja del teritorijos, del pateliu ir iš tokiu žygių dažnai grįžta žaizdoti
Kuo pavojingos kąstinės žaizdos? Primiausia tuo, kad jos visada pūliuoja jei laiku nesiimama jokių priemonių to išvengti. Dažniausiai šeimininkai (ir tai ypač būdinga kačių įkandimams) net nepastebi žaizdeles, kadangi dantis palieka tik nedidelę skylutę. Bet šioje vietoje yra sutraiškomi aplinkiniai audiniai, kurie suteikia puikią terpę daugintis patogeniniams mikrobams, patekusiems nuo kito gyvūno dantų bei su seilėmis. Įkandimo skylutė tampa infekcijos vartais, ji greit užsitraukia ir po ja ima daugintis bakterijos, o kartais ir anaerobai, sukeliantys labai stiprius pūliavimus. Jei pirmą dieną po įkandimo žaizda yar apdorojama, skiriami antibiotikai, ji sugyja labai greitai. Jei ne - po kelių dienų gyvūnui pakyla temperatūra, įkandimo vieta stipriai patinsta, fliuktuoja dėl susikaupusių pūlių, pūliai tirpdo aplink esančius audinius, gyvūnas nustoja ėsti, tampa apatiškas. Tada jau tenka ilgai jį gydyti atveriant ir drenuojant absesus, skirinat stirpių antibiotikų kursą.
Jei yra išpėšiami didesni audinių plotai, tačiau žaizdos stipriai nekraujuoja, jos dažnai yra paliekamos galvojant, kad gyūnai patys jas išsilaižys. Tačiau geriau jas iš karto apdoroti ir, esant reikalui, tą pačią parą siūti. Tada gyjimas truks tik apie 7 - 10 d. vietoj kelių mėnesių, neliks didelių randų, kurie vėliau gali trukdyti judėjimui.
Peštynių metu gyvūnai ne tik susikandžioja, kartais jos baigiasi lūžusiais kaulais, galvos bei stuburo smegenų traumomis ar net mirtimi. Ypač pavojingos galvos smegenų traumos, kadangi tokiu atveju gali visiškai nebūti išorinių žaizdų, bet stipresnis smūgis į galvą gali sukelti ritmus ir ilgalaikius nervų sistemos sutrikimus. Todėl, jei jūsų šuo arba katinas susipešė ir net jeigu jūs nepastebite jokių išorinių žaizdų, nelaukite. Jei nėra galimybės iš karto kreiptis į veterinarą, įkandimo vietą reikėtų atsargiai apiplauti antiseptiniais ( furacilino, vandenilio peroksido, kalio permanganato ) tirpalais, neleisti gyvūnui žaizdos laižyti, sutvarstyti ją švariu bintu ir, pageidautina tą pačią dieną, kreiptis į savo gydytoją.
O kad iki minimumo sumažintumėte susikandžiojimo riziką, neleiskite savo augintinio prie nepažįstamų gyvūnų. Jei šalia yra šeimininkas, pirmiausia pasiklauskite, ar jo šuo neagresyvus. Kastruoti šunys ir katinai daug rečiau rodo agresiją savo gentainiams.

Ūmus gastroenteritas. Virškinamojo trakto sutrikimas - dažna problema, dėl kurios gyvūnų augintojai kreipiasi į veterinarijos gydytojus. Gastroenterologinių ligų grupė yra be galo plati. Tai įvairūs skrandžio, žarnyno, kepenų, kasos ūminiai bei lėtiniai skirtingos etiologijos susirgimai. Kadangi vasara - šiltasis kelionių bei atsotgų metas, daugiau būdami gamtoje gyvūnai turi begales progų prisiėsti visokiausių atliekų, kai dienos karštos, maistas taip pat genda daug greičiau. šiltuoju metu dažniausia vasaros virškinamojo trakto problema - ūmus gastroenteritas.
Dažniausiai suserga katės, maitinamos žuvimi ar mėgstančios graužti kambarines gėles, žaisti su siūlais ir minkštais žaisliukais.
Ūmaus gastroenterito požymiai priklauso nuo ligos sunkumo. Dažniausiai gyvūnas tampa šiek tiek liūdnesnis, nenori žaisti, daugiau miega ( nors sergant lengva forma bendra savijauta gali ir visai nepakisti ), prasideda staigus viduriavimas minkštomis, kartais net vandeningomis išmatomis. Viduriuoti šuo ar katė gali nuo kelių kartų per parą iki kelių kartų per valandą, jis nebegali iškęsti namie per naktį, dažniau prašosi į lauką arba viduriuoja tiesiog namuose. Susilpnėja arba dingsta apetitas, kartais keturkojai atsisako net ir vandens, gali vemti arba atpilti maistą 2 - 3 kartus dienoje. Jei viduriavimas tęsiasi ilgiau, išmatose gali atsirasti šiek tiek šviežio raudono kraujo dėl pažeistų storojo žarnyno kapiliarų. Negydant arba pas jaunus šuniukus bei kačiukus gali gana greitai išsivystyti organizmo dehidratacija ( skysčių netekimas ), į pažeisto žarnyno gleivinę gali patekti antrinė infekcija. Kūno temperatūra pradžioje būna nepakitusi, vėliau - gali kilti ( antrinės infekcijos atveju ), arba kristi žemiau normos ( dėl skysčių netekimo arba prasidedančios toksikozės bei septicemijos ). Pavojingi požymiai - staigiai blogėjanti bendra gyvūno savijauta, kylanti arba krentanti temperatūra, stiprus pilvo skausmas, pakitusios spalvos burnos bei akių gleivinės, dažnas vėmimas, viduriavimas kavos spalvos dvokiančiomis išmatomis. Negydant gali būt s tipriai pažeistas žarnyno sienelės vientisumas, prasidėti hemoraginis gastroenteritas, netgi ištikti kolapsas ir staigi mirtis.
Ūmų gastroenteritą veterinarijos gydytojas diferencijuos nuo virusinio enterito, kasos, kepenų ligų, autoimuninių susirgimų, pašaro netoleravimo,invaginacijos, opinio gastroenterito sukelto tam tikrų medikamentų., gimdos uždegimo, inkstų nepakankamumo, žarnyno nepraeinamumo, helmintų ir etc. Visų šių ligų pradiniai požymiai yra panašūs - depresija, vėmimas ir/ arba viduriavimas. Todėl patarčiau prasidėjus net ir nežymiems virškinamojo trakto sutrikimams pasikonsultuoti su savo veterinarijos gydytoju - jei tai tik nežymus gastroenterologinis uždegimas - gydytojas patars kaip greičiau išvengti nemalonių požymių, jei tai rimtesnės ligos pradžia - neprarasite daug brangaus laiko.
Gydoma priklausomai nuo būklės sunkumo. Pirmiausiai taikoma 12 - 24 valandų bado dieta. Stengiamasi kuo greičiau atstatyti prarastų organizmo skysčių ir elektrolitų balansą, kadangi staigus skysččių netekimas labai pavojingas gyvūno gyvybei. Tam naudojamos intaveninės arba poodinės ringerio bei kitų tirpalų infuzijos, jei šuo nevemia ir nori lakti - galima girdyti specialiai tam skirtus tirpalus. Jei yra stipriai sumažėjęs K kiekis kraujyje - skiriami papildomi preparatai K kiekiui atstatyti. Įtariant antrinę infekciją skiriami antibiotikai. Kartais skiriami antiuždegiminiai, spazmolitiniai, vėmimą slopinantys preparatai.
Gyvūnui sveikstant skiriama gydomoji dieta. Ji yra parenkama kiekvienam gyvūnui individualiai ( gydomasis sausas maistas arba naminis lengvai įsisavinamas pašaras, pvz: virta vištiena su ryžiais ). Pradžioje bet koks gydomasis maistas duodamas nedidelėmis porcijomis ir dažnai, stengiantis neapkrauti gyvūno virškinamojo trakto. Taip pat gali būti girdomi įvairūs preparatai atstatantys normalią žarnyno mikroflorą, adsorbentai, surišantys toksinus žarnyne ir tt. Visus šiuos medikamentus turi skirti tik veterinarijos gydytojas.
Ūmius virškinamojo trakto uždegimus reiketų stengtis gydyti iš karto, kadangi jie gali lengvai pereiti į lėtinius, kurie yra gydomi daug sunkiau ir ilgiau.
Katės dažnai apsinuodija prisigraužusios toksiškų kambarinių gėlių, todėl reiketų nepalikti tokių gėlių kambaryje, kuriame gyvena katė.

Kačių panleukemija. Panleukopenija, tai virusinis kačių susirgimas, dar dažnai vadinamas kačių maru. Jos požymiai labai primena šunų maro ar enterito požymius, tačiau tai yra visiškai skirtingos skirtingų virusų sukeliamos ligos.
Panleukopeniją sukelia stipriai užkrėčiamas FPV virusas. Jis ilgai išsilaiko aplinkoje, kilimuose ar ant namu apyvokos daiktų gali išsilaikyti netgi metus, yra atsparus daugeliui dezinfektantų bei aukštai temperatūrai.
Panleukopenija gali susirgti visos nevakcinuotos katės, tačiau imliausi yra ir sunkiausiai serga - 2 - 6 men kačiukai. Jiems šis susirgimas netgi gydant dažnai baigiasi mirtimi. Suaugusios katės serga lengviau, dažnai tampa subklinikiniais viruso nešiotojais. Liga greitai plinta teisioginio kontakto metu, kadangi sergantys gyvūnai bei nešiotojai išsikiria virusą su seilėmis, išmatomis ir kitais organizmo skysčiais. Katės gali užsikrėsti per bendrus dubenėlius, žaislus, tuoletus. Taip pat gali užsikrėst kačiukai, gyventantiys užkrėstoje aplinkoje, net jei jie ir neturi tiesioginio kontakto su sergančiais. Virusą gali pernešti ir žmonės per avalynę, rūbus ir tt. Todėl gali susirgti ir niekada neinačios į lauką katės.
Patekęs į organizmą virusas ardo limfocitus, pažeidžia plonųjų žarnų sienelių ląsteles. Po užsikrėtimo praėjus maždaug savaitei, gyvūnai ima staiga ir stirpiai viduriuoti, kartais su krauju, dažnai vemia, blogiau ėda arba visai atsisako maisto, dėl pažeisito žarnyno negali gerai įsisavinti maisto medžiagų, todėl greitai krenta svoris, jie silpsta ir dehidratuoja, į pažeista gleivinę lengvai patenka antrinė infekcija. Katės tampa apatiškos, spaudžiasi prie grindų, stengiasi pasislėpti bei ieško šaltesnės vietos. Pradžioje kyla aukšta temperatūra, kuri vėliau, dėl staigaus skysčių netekimo, gali nukristi žemiau normos, pilvo sritis būna skausminga. Nėsčios katės dažniausiai abortuoja. Net jei katė lengvai perneša šį susirgimą, vaisiai neišvengiamai žūna. Jei užsikrėčia naujagimiai 10 - 14d. amžiaus kačiukai, virusas stipriai pažeidžia jų nervų sistemą (smegenėles), todėl labai sutrinka judesių koordinacija . Jie negali nulaikyti galvos, pradėję šliaužioti stipriai svyruoja, krenta ant šono.
Sunkiau serga ne tik jauni kačiukai, bet ir nusilpę, turintys žarnyno parazitų ar kitų infekcijų, gyvūnai.
Taigi, jei katė staiga stipriai suviduriavo, reikėtų kreiptis į veterinarijos gydytoją, kadangi virusines ligas reikia pradėti gydyti kaip tik galima anksčiau. Gydytojas diferencijuos šią ligą nuo apsinuodijimų maistu, kačių leukozės, salmonėliozės, bei kitų panašius požymius turinčių susirgimų.
Gydoma pirmiausia atstatant organizmo skysčių-elektrolitų balansą, kadangi dažniausiai gyvūnai ir žūna ligos pradžioje dėl staigaus skysčių netekimo. Tam atliekamos lašelinės tirpalų infuzijos, naudojama palaikomoji terapija iki tol, kol katės organizme pasigamina pakankamai antikūnų kovai su virusu. Kartais yra perpilamas kraujas, naudojami antibiotika kovai su antrine infekcija ir daugelis kitų medikamentų. Katei sveikstant yra taikomos specialios gydomosios dietos, kadangi viruso pažeistas žarnynas būna dar labai jautrus. Sergančius gyvūnus reikėtų iš karto izoliuoti, tam, kad užkirsti kelią staigiam viruso plitimui. Pavojingiausia katės gyvybei yra susirgimo pradžia. Jei katė nežūna per ūmią ligos pradžią - pirmas 5 - 7 dienas, vėliau, dėl didelio antikūnų kiekio kraujyje, katės sveiksta gana greitai, per kelias savaites atgauna buvusį kūno svorį, persisrgusios įgyja imunitetą visam gyvenimui.
Geriausias ir patikimas būdas išvengti panleukopenijos - savalaikė kačių vakcinacija. Pirmą kartą kačiukai skiepyjami 8 - 12 savaičių amžiaus, po 3 savaičiu vakcinacija pakartojama. Suagusios katės revakcinuojamos kartą metuose. Nevakcinuotų kačiukų nereiketų leisti į lauką. Taip pat būtinai reikia skiepyti tik namuose laikomus gyvūnus, kadangi virusą lengvai gali pernešti žmonės, ar kiti į lauką einantys gyvūnai (pav. šunys, gyvenantys toje pačioje šeimoje).

Kačių rinotracheitas. Rinotracheitas - viena iš dažniausiai pasitaikančių, stipriai užkrėčiama virusinė kačių liga. Neretai žmonės parsineša iš lauko mažą kačiuką ir pastebi, kad jis šiek tiek čiaudo, traiškanoja akytės - dažnai tai ir yra šios virusinės ligos pradžia ir, žinoma, ją reikia nedelsiant gydyti.
Rinotracheitą sukelia I tipo herpes virusas, kuris į gyvūno organizmą gali patekti per burnos, nosies ar akių gleivinę. Katės užsikrėčia kontakto su sergančiais gyvūnais ar viruso nešiotojais metu, kačiukai gali užsikrėsti nuo mamos. Jeigu katė yra nevakcinuota ir užsikrėčia nėštumo metu, jaunikliai taip pat užsikrės. Ypač plačiai virusas išplinta tarp benamių, niekada nevakcinuojamų kačių, kurios dar ilgai lieka viruso nešiotojos ir sudaro pastovų viruso rezervuarą aplinkoje.
Dažniausiai ir sunkiausiai serga jauni kačiukai. Jie ima čiaudėti, kosėti, atsiranda pūlingos ar net kruvinos išskyros iš akių ir nosies, priklausomai nuo ligos eigos ir sunkumo, gyvūnas gali nustoti ėsti, tapti apatiškas, pakyla kūno temperatūra. Negydant virusas gali komplikuotis plaučių uždegimu, akys stipriai patinsta, išsivysto ragenos edema, kartais atsiranda ragenos opos, paliekančios gilius randus, kurie trukdo tolimesniam regėjimui. Dėl stirpios edemos ir gilių opų ragena gali trukti. Tada akį tenka šalinti. Todėl visada geriau ligą gydyti iš karto, tai padės išvengti pavojingų komplikacijų.
Suagusios katės ligą ligą gali pernešti gana lengvai. Dažnai netgi negydant klinikiniai požymiai išnyksta per 7-10 dienų, tačiau katė lieka nešiotoja, gali bet kada pakartotinai susirgti bei platina pavojingą virusa į aplinką.
Tam, kad išvengti užsikrėtimo, mažus kačiukus ir suaugusias kates reikia laiku vakcinuoti. Kačiukai yra vakcinuojami 8-10 sav. amžiaus, pakartotinai - po 3-4 sav. ir vėliau revakcinuojami 1 kartą metuose. Labai svarbu prieš vakcinaciją dehelmintizuoti gyvūnus, kadangi kitaip nesusiformuos pakankamas atsparumas virusui ir net vakcinuota katė gali susirgti. Virusas plinta ne tik tiesioginio kontakto metu, bet ir per apyvokos daiktus, rūbus, todel svarbu vakcinuoti ir niekada į lauką neišeinančias kates.
Diagnozuoti ligą turėtų veterinarijos gydytojas. Yra kitų susirgimų (pav. kalici virusas, toxoplazmozė), kurie sukelia labai panašius požymius, todėl nereikėtų imtis gydyti susirgimo patiems.
Gydoma kompleksiškai - antimikrobiniais, antivirusiniais, vitamininiais preparatais. Naudojami įvairūs akių tepalai bei lašai. Juos visada turi parinkti veterinarijos gydytojas, nes į daugumos akims skirtų preparatų sudėtį įeina kortikosteroidai, kurie yra griežtai kontraindikuotini šio susirgimo atveju.

Ligos pradžios simptomai: ašaroja akys, iš nosies teka skaidrios vandeniningos išskyros, kamuoja čiaudulys ir aukšta temperatūra, praranda apetitą. Vėliau ima tekėti iš šnervių ir akių pūlingos išskyros, atsiveria kraujuojančios opos ant liežuvio, dantenų, ryklės. Katė nebegali ėsti, silpsta ir, jei negydoma, nugaišta.
Visada daug lengviau ir pigiau yra apsaugoti katę nuo šios ligos, nei vėliau ją gydyti.

Pyometra. Reprodukcinės sistemos ligos dažnokai verčia kalių bei kačių augintojus kreiptis į veterinarijos gydytojus. Šie susirgimai yra ne tik nemalonūs, jie gali sukelti rimtas komplikacijas, uždelstos ligos dažnai sąlygoja nevaisingumą, o tai yra rimta problema veslinių gyvūnų augintojams. Viena iš dažniausiai pasitaikančių ir labiausiai gyvybei pavojingų lytinių organų ligų yra infekuotas pūlingas gimdos uždegimas - pyometra. Jo metu toksinės medžiagos ir bakterijos iš gimdos yra rezorbuojamos į kraują, tai sukelia gyvybei pavojingą bendrą organizmo apsinuodijimą ir šoką. Negydoma pyometra beveik visada baigiasi mirtimi.
Pyometra ima vystytis, kai organizme sutrinka lytinių hormonų balansas. Per aukštas progesterono bei estrogenų kiekis sąlygoja gimdos gleivinės išvešėjimą, gimdoje ima kauptis skysčiai. ÄŒia susidaro labai gera terpė daugintis įvairiems mikrobams, kurie gali patekti į gimdą iš makšties ar šlapimo trakto normalios mikrofloros, rujos metu, kai yra atviras gimdos kaklelis, ypač jeigu kalė yra laikoma nešvariai arba jai leidžiama maudytis, kergimo ar gimdymo metu ir t.t. Gimdos gleivinės pakitimus didžiąja dalimi skatina hormoninių preparatų, skirtų nutraukti rujai ar nėštumui, naudojimas.
Kadangi katės ovuliuoja ir ima gaminti progesteroną tik po kergimo, joms pyometra pasitaiko dažniausiai - kaip rują slopinančių medikamentų šalutinis poveikis.
Klinikiniai požymiai pasireiškia praėjus 4 - 8sav. po rujos arba hormoninių peparatų vartojimo. Požymiai priklauso nuo to, kaip toli yra pažengęs gimdos pažeidimas, kiek daug skysčių bei pūlių yra susikaupę, ar atviras gimdos kaklelis, nuo katės amžiaus ir fiziologinės būkles. Ji tampa apatiška, sumažėja arba dingsta apetitas, ima labai daug gerti, dagiau šlapintis, kartais vemia (dėl to šeimininkai dažnai galvoja, kad tai tik apsinuodijimas ir neskuba kreiptis į gyd.). Jeigu gimdos kaklelis yra atviras, pasirodo gausios išskyros iš makšties, jos būna tąsios, nemalonaus kvapo, primena karamelę, kartais būna su krauju. Jei kaklelis lieka uždaras - pūliai kaupiasi gimdoje, ji labai padidėja, dėl to padidiėja pilvo apimtis, nepasišalinantys pūliai yra rezorbuojami į krauja ir sukelia stiprią intoksikaciją. Uždara pyometra progresuoja labai greitai, ir dažnai sukelia šoką ir greitą mirtį. Temperatūra pakyla tik pas 20% segančių gyvūnų.
Pyometrą visada reikėtų įtarti pas sergančias nerujojnačias kates, ypač jei pasireiškia padidėjęs troškulys, dažnas šlapinimasis ir vėmimas. Diferencijuoti nuo kitų, panašią kliniką turinčių susirgimų, padeda ultragarsinis pilvo ląstos tyrimas, taip pat kraujo bei šlapimo tyrimai. Gyvūnų šeiminikams turbūt svarbiausia yra tiesiog žinoti, kad pastebėjus bent vieną iš šių simptomų, ar bet kokias išskyras ne rujos metu, užsitęsus rujai, reikia nedelsiant kreiptis į vet. gydytoją, nes nuo to labai priklausys gydymo sėkmė.
Diagnozavus pyometrą reikia kuo skubiau gydyti. Yra keli gydymo būdai - chirurginis ir konservatyvus (gydant tik medikamentais). Tai priklauso nuo katės amžiaus ir būklės. Dažniausiai pasirenkamas yra chirurginis gydymas, kai operacijos metu yra pašalinama pūliuojanti gimda ir kiaušidės, kartu skiriant ir atimikrobinį bei kitą simptominį gydymą. Nors gyvūnų savininkai labai nenoriai ryžtasi operacijai, jos nereiketų bijoti, kadangi tai yra tikrai geriausias būdas pašalinti ligos priežastį ir išvengti recidyvų. Tam kad būtų kuo mažesnė rizika, labai svarbu yra kreiptis ir atlikti visus paskirtus tyrtimus kuo greičiau, nes pyometra labai greitai progresuoja ir, nusilpusią katę, žinoma, yra daug rizikingiau operuoti.
Medikamentins gydymas yra taikomas tiktai toms katėms, kurias planuojama veisti ateityje, ir tik tada, kai katė yra jauna, liga diagnozuojama pačioje pradinėje stadijoje ir gimdos kaklelis yra atviras. šis gydymo būdas yra žymiai ilgesnis, gydymui naudojami hormoniniai preparatai turi stiprų šalutinį povekį, ir, net sėkmingai išgydžius, yra rekomenduojama sulaukusią palikuonių katę sterilizuoti, kadangi pyometra turi stiprų polinkį kartotis.

Tam kad išvengti šio nemalonaus susirgimo, neveisiamas kates geriausia sterilizuoti jauname amžiuje, vengti rują bei nėštumą nutraukiančių preparatų ilgalaikio vartojimo, laikytis švaros kergimo, rujos, gimdymo metu. Sterilizacija visiškai apsaugo nuo pyometros. Ir, žinoma, gyvūnui susirgus, reikėtų kuo greičiau kreiptis į specialistus.

Žarnyno neprieinamumas. Šunys ir katės, ypač jauni, mėgsta žaisti su įvairiausiais daiktais - specialiai tam skirtais arba netyčia rastais. Žaidimai - puikus būdas judėti bei bendrauti su šeimininku. Tačiau žaidžiančius šunis, kaip ir vaikus, būtina prižiūrėti tam, kad išvengti nenumatytų pavojų.
Žaisdami gyvūnai savo žaislus gali praryti. Dažnai jie nepastebimai pašalinami su išmatomis, tačiau kartais gali pridaryti rimtų nemalonumų. Gyvūnų skrandyje ar žarnyne mes randame kamuoliukus, įvairiausius guminius ar plastmasinius žaislus, vaikiškų konstruktorių dalis, įvairaus dydžio akmenis, metalinius šauštus, šeimininkų kojines ar pirštines, butelių kamščius, stambius kaulus, kalėdinių eglių blizgučius. Kartais būna sunku patikėti, kaip toks mažas gyvūnėlis galėjo praryti tokį didelį daiktą. Visi šie svetmkūniai gali pažeisti virškinamojo trakto gleivinę, dirginti skrandį, sukelti dalinį ar pilną žarnyno nepraeinamumą.
Tai rimtas susirgimas reikalaujantis skubios veterinarinės pagalbos. Ypač pavojinga, kai prarytas daiktas pilnai uždaro žarnyno spindį.
Klinikiniai požymiai priklauso nuo to, kokioje virškinamojo trakto dalyje įstringa prarytas daiktas. Kamuoliai ir kiti stambesni daiktai dažniausiai užsilaiko skrandyje arba plonąjame žarnyne. Gyvūnas ima vemti, išvemia ką tik suėstą pašarą, paskui visai nustoja ėsti, bando gerti, bet vandenį tuoj pat išvemia. Gali vemti išmatų masėmis. Pilvas tampa skausmingas. Pradžioje gyvūnas gali šiek tuštintis, paskui nustoja. Sugraužtų kaulų nuolaužos suformuoja kietą kamštį storąjame žarnyne bei tiesiojioje žarnoje. Gyvūnas neėda, vis bando tuštintis, bet nesėkmingai. Tuštinimasis tampa skausmingas. Gali šiek tiek kraujuoti iš tiesiosios žarnos. Dėl spazmuojančio žarnyno jis tampa neramus, vaikšto susirietęs, kartais vemia. Iki užsikimšimo vietos ir ypač toje vietoje, kur užstringa prarytas daiktas, prasideda stiprus žarnyno uždegimas, kuris vėliau gali pereiti į visišką žarnos nekrozę. Nekrotinės masės bei toksinai rezorbuojami į kraują ir stirpiai apnuodija organizmą ir dar labiau sunkina sergančiojo būklę.
Jei yra išpėšiami didesni audinių plotai, tačiau žaizdos stipriai nekraujuoja, jos dažnai yra paliekamos galvojant, kad gyūnai patys jas išsilaižys. Tačiau geriau jas iš karto apdoroti ir, esant reikalui, tą pačią parą siūti. Tada gyjimas truks tik apie 7 - 10 d. vietoj kelių mėnesių, neliks didelių randų, kurie vėliau gali trukdyti judėjimui.
Jeigu žarnyno spindis uždaromas nepilnai, klinika būna ne tokia ūmi, gyvūnas gali mėnesių mėnesiais prasčiau ėsti, laikas nuo laiko pavemti, sunkiau tuštintis arba net viduriuoti, mesti svorį, tapti liūdnas ir vangus.
Aštrūs daiktai gali perforuoti stemplę, skrandį ar žarnyną. To pasekoje išsivysto ūmus krūtinplėvės ar pilvaplėvės uždegimas, gresiantis sepsiu ir staigia mirtimi.
Susirgimą diagnozuoja veterinarijos gydytojas pagal klinikinius požymius, kontrastines rengeno nuotraukass, ultragarsinius bei kitus tyrimus.
Gydymo tikslas - kuo skubiau pašalinti nepraeinamumą sukėlusi svetimkūnį bei atstatyti organizmo funkcijas Priklausomai nuo pažeidimo vietos ir susirgimo trukmės tam naudojamos klizmos arba operacinis gydymas, kartais tenka šalinti ir dalį nekrozavusio žarnyno.
Svarbiausia - kuo greičiau kreiptis i specialistus, nes kiekviena uždelsta valanda mažina sėkmingos baigties galimybę, nusilpusį gyvūną yra daug pavojingiau operuoti, jis sunkiau sveiksta.
Taigi, žaiskite su savo augintiniais , bet pasirūpinkite, kad malonūs žaidimai nebūtų pavojingi sveikatai. Venkite duoti jiems mažus žaisliukus, akmenis, kuriuos šuo gali praryti.

Leukozė. Tai virusinė liga, kurią sukelia kačių leukemijos virusas (Fe LV). Užsienio literatūroje teigiama, kad kas šešta katė nugaišta dėl leukozės. Liga paplitusi, ja serga bet kokio amžiaus katės. Inkubacinis periodas gali tęstis metus ir daugiau. Virusą platina ne vien sergančios, bet ir sveikai atrodančios, tačiau virusą nešiojančios katės.
Ligos simptomai: apatija, mažėjantis apetitas ir svoris, karščiavimas, skaidrios gleivės, dantenų uždegimas, net piktybiniai augliai krūtinės ar pilvo ertmėje.
Išsekus organizmui nusilpsta imunitetas, išsivysto antrinės infekcinės ligos (rinotracheitas, FIP arba FIV).
Jeigu katė viduriuoja arba kenčia nuo vidurių užkietėjimo, dantenų uždegimo, sulysta, praranda vaisingumą, patikrinkite, ar ji nenešioja leukozės viruso.

Infekcinis kačių peritonitas (FIP). Infekcinio kačių peritonito (pilvaplėvės uždegimas) sukėlėjas yra virusas. Iš pradžių pakyla temperatūra, dingsta apetitas, pasunkėja kvėpavimas. Šiems simptomams praėjus, prasideda antroji ligos stadija. Jos metu vystosi drėgnoji ir sausoji ligos formos.
Jei drėgnoji ligos forma, skystis kaupiasi pilve (ascitas), katės liesėja, bet jų pilvai būna dideli, kupini skysčių. Šis skystis gali kauptis ir krūtinės ląstoje.
Sausosios ligos atveju prasideda vidaus organų uždegimai (kepenų, inkstų, blužnies), gyvūnas karščiuoja, sunkiai kvėpuoja. Diagnozuoti šią ligą sunkiau, tai atliekama tik specialiais testais.
FIP yra nepagydoma liga, vakcina prieš ją pradėta vartoti neseniai, tačiau Lietuvoje jos dar nėra.

Pasiutligė. Šia liga katės serga 2-3 kartus dažniau negu šunys. Užsikrečiama nuo laukinių žvėrių (lapių, usūrinių šunų, žiurkių).
Tai viena iš pavojingiausių ligų žmonėms ir gyvūnams. Pasiutligės virusas pažeidžia smegenis bei nervus, keičiasi gyvūno elgsena, atsiranda agresija, judamojo aparato sutrikimai. Vienintelis apsisaugojimas – profilaktiniai skiepai.
Paskiepiję augintinį, apsaugosite save. Pasiutligė nepagydoma, todėl užsikrėtusį gyvūną tenka užmigdyti.

Kačių  imunodeficito virusas (FIV). FIV virusas slopina imuninę sistemą, jis perduodamas įkandimo metu (dažniausiai serga laisvai gyvenančios katės). Simptomai panašūs į leukozės. Tik specialiais testais galima atskirti šias ligas. Nepagydoma. Vakcina prieš FIV dar neišrasta.

Veterinarijos gydytoja Laura Udraitė